Nevaisingumo gydymo metodai priklauso nuo daugelio veiksnių – tokių kaip paciento amžius, nevaisingumo trukmė, asmeninės nuostatos bei bendra sveikatos būklė. Vaisingumo problemos dažnai būna kompleksinės ir individualios, todėl visoms poroms tinkamo metodo nėra. Iš esmės nevaisingumo gydymas priklauso nuo nevaisingumo priežasčių – tai gali būti lemta Jūsų ar Jūsų partnerio arba priežastys gali būti nežinomos.

Vyrų nevaisingumo priežastys dažniausiai būna susijusios su kiekybiniais ir kokybiniais spermos pokyčiais. Juos gali lemti anatominiai defektai, spermos gamybos sutrikimai arba įvairios ligos. Įtakos turi ir kasdienio gyvenimo įpročiai, emocinė ir psichologinė būklė, stresas, mityba, aplinkos užterštumas bei žalingi įpročiai.

Pagrindinės moterų nevaisingumo priežastys: menstruacijų ciklo ar ovuliacijos sutrikimai, anatominė patologija bei netinkamas hormonų balansas. Didelę įtaką vaisingumui turi ir moters amžius, emocinė būklė, mitybos ir mankštos įpročiai, kūno svoris bei aplinkos veiksniai.

Vidutiniškai pastojimo procentas gydant nevaisingumą tradiciniais metodais smarkiai varijuoja – nuo 20 iki 70 procentų. Sėkmingų nėštumų dažnis visuomet priklauso nuo poros sveikatos būklės, imunologinio suderinamumo ir organizmo atsako į gydymą.

Statistiškai 80–90 procentų porų, kurioms buvo diagnozuotas nevaisingumas ir kurios susilaukė kūdikių, problemas išsprendžia be sudėtingų gydymo metodų – naudodamos medikamentus, chirurginį gydymą arba natūralų vaisingumo skatinimą. Likusios poros sėkmingai pastoja naudodamos tokias reprodukcines procedūras kaip IVF.

Prieš gydymo metodo parinkimą visuomet atliekama išsami anamnezė, įvairūs laboratoriniai tyrimai. Tuomet parenkamas tinkamiausias gydymo metodas medikamentais, chirurginiu būdu arba rekomenduojamos pagalbinio apvaisinimo procedūros.

Būtent todėl vaisingumo problemos sprendžiamos įvairiai. Tradicinio gydymo atveju gali būti naudojami specialūs medikamentai, hormoniniai preparatai, chirurginės operacijos, kasdienių įpročių bei lytinių santykių pokyčiai, kai kuriais atvejais – ir pagalbinio apvaisinimo technologijos.

Pagrindiniai moterų nevaisingumo gydymo būdai

• hormonų vartojimas siekiant sureguliuoti menstruacijų ciklą, išspręsti hormonų disbalansą arba gydyti endometriozę;
• specialių vaistų vartojimas siekiant paskatinti ovuliaciją;
• antibiotikų vartojimas infekcijoms pašalinti;
• chirurginė operacija siekiant pašalinti užkietėjimą ar randų audinius iš kiaušintakių, gimdos ar dubens srities;
• pagalbinio apvaisinimo metodai.

 

Tradicinis vyrų nevaisingumo gydymas

• chirurginis gydymas – varikocelės (išsiplėtusių sėklidžių venų) arba sėklidžių latakų uždegimo pašalinimas laparoskopu;
• gydymas antibiotikais – įvairių infekcinių ir lytiškai plintančių ligų atveju;
• medikamentai ir konsultacijos – skirtingų erekcijos ar ejakuliacijos problemų atveju;
• hormoninis gydymas – jei problema yra per aukštas arba per žemas tam tikrų hormonų skaičius;
• tiesioginis spermos paėmimas pagalbiniam apvaisinimui – ejakuliacinio kanalo blokavimo arba retrograzinės ejakuliacijos atveju;
• procedūra „TESA“ – neradus tinkamų spermatozoidų, vyriškosios lytinės ląstelės gali būti išgaunamos tiesiogiai iš sėklidžių arba jų prielipo.

 

Tradiciniai nevaisingumo gydymo metodai

 

Vaisingumo vaistai ir hormoninė terapija skirta padėti moteriai sėkmingai ovuliuoti arba atkurti normalų hormonų lygį. Vaistai būna skirti kiaušinėlių vystymuisi arba ovuliacijai skatinti. Šio tipo medikamentai gali būti vartojami tabletėmis arba kaip injekcija. Vienas iš dažniausiai naudojamų pavyzdžių – klomifeno (chlomifeno) citratas. Šis vaistas – antiestrogenas, jis jungiasi prie smegenų hipotalame esančių estrogeno receptorių ir padidina svarbaus signalinio hormono GnRH (gonodotropiną atpalaiduojantis hormonas) išskyrimą. Tuomet šis hormonas prisijungia prie smegenų hipofizės ir sukelia FSH (folikulus stimuliuojančio hormono) išsiskyrimą. Jis tiesiogiai jungiasi su kiaušidžių ląstelėmis ir skatina kiaušinėlio augimą ir brendimą. Kiti dažnai naudojami medikamentai, skirti endrokrininiam nevaisingumui gydyti: metforminas – moterims, sergančioms PCOS, menopauzinis gonadotropinas, folikulus stimuliuojantis hormonas, chorioninis gonodotropinas, gonadotropiną atpalaiduojantis hormonas (Gn-RH), bromokriptinas prolaktino gamybai slopinti.

Chirurginis gydymas. Po išsamių laboratorinių tyrimų, medicininės istorijos analizės ir tyrimo ultragarsu gydytojai gali rekomenduoti ir chirurginį gydymą. Reprodukcinėje medicinoje labiausiai paplitusios minimaliai invazinės procedūros: laparoskopija, histeroskopija ir pilvo mioemektomija (gimdos fibrozės pašalinimas). Jos naudojamos tiek ligoms diagnozuoti, tiek gydyti. Visos ginekologinės ir endoskopinės operacijos atliekamos itin saugiais metodais ir minimaliais instrumentais, siekiant tausoti moters organizmą ir apsaugoti nuo galimo šalutinio poveikio. Chirurginis gydymas naudojamas siekiant pašalinti įvairius audinius, trukdančius sėkmingam apvaisinimui (pavyzdžiui, endometriozės atveju), arba atverti užblokuotus kiaušintakius.

• Laparoskopija – operacija, per kurią atliekami maži įpjovimai pilvo ar dubens srities viduje. Tam naudojamas laparoskopas ir kamera. Dažniausi gydomi sutrikimai: randų audinių pašalinimas, endometriozė arba pažeistas kiaušintakis. Nors procedūra invazinė, atsistatymo laikotarpis daug trumpesnis nei atliekant atvirąsias operacijas.
• Histeroskopija – gimdos ertmės patikrinimas per gimdos kaklelį naudojant kamerą ir histometrą. Šiuo metodu gydytojai gali diagnozuoti įvairius gimdos ertmės sutrikimus – tokius kaip fibroidinis audinys ar polipai. Šiuos sutrikimus galima pašalinti smulkiais instrumentais. Atsistatymo laikotarpis taip pat trumpas. Šis metodas gali būti naudojamas atskirai arba kartu su laparoskopija.
• Pilnoji miomektomija – chirurginė procedūra, kai atliekamas mažas pilvo pjūvis, leidžiantis patekti į gimdą ir pašalinti fibroidinius audinius. Tam tikrais atvejais šią procedūrą galima atlikti ir per laparoskopiją.

 

Pagalbinio apvaisinimo metodai

Vyrų ir moterų vaisingumas taip pat gali būti gydomas pasitelkus pagalbines reprodukcines technologijas. Pagalbiniai apvaisinimo būdai skirstomi į apvaisinimą moters kūne ir mėgintuvėlyje. Gydymo metodas dažniausiai parenkamas pagal spermos kokybę. Jei spermos kokybė prasta, taikomas apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF), mikroinseminacija arba spermos injekcija į kiaušialąstės citoplazmą (ISCI). Jei partnerio sperma geresnės kokybės, tuomet gali būti taikoma intrauterinė inseminacijos procedūra (IUI). Jei vyro spermoje išvis nerandama spermatozoidų, tokiu atveju gametines vyriškąsias ląsteles galima išgauti iš sėklidžių arba prielipo (procedūra „TESA“).

Pagrindinės pagalbinio apvaisinimo metodų grupės:

• gimdos apsėklinimas, arba intrauterinė onseminacija: sperma surenkama ir įleidžiama į moters gimdą kateteriu per natūralią arba stimuliuotą ovuliaciją;
• in vitro fertilizacija (IVF), arba pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje: spermatozoidai ir kiaušialąstė surenkami ir sujungiami laboratorijoje. Apvaisintas kiaušinėlis auga 3–5 dienas, tuomet embrionas (arba blastocistos stadijos zigota) implantuojamas į gimdą;
• kiaušinėlio perdavimas: sperma ir kiaušialąstė sujungiami laboratorijoje ir apvaisintas kiaušinėlis įleidžiamas į kiaušintakį;
• intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ISCI): kiaušialąstės per ovuliaciją išimamos iš kiaušintakio ir mėgintuvėlyje spermatozoidas įleidžiamas tiesiai į kiaušialąstės citoplazmą. Susiformavusios zigotos auginamos inkubatoriuje 3–5 dienas po apvaisinimo ir vėliau kateteriu įleidžiamos į moters gimdą.

Gimdos apvaisinimas, arba intrauterinė inseminacija (IUI), – tai procesas, kai iš vyro paimta sperma specialiu būdu paruošiama ir sušvirkščiama į gimdos ertmę per ovuliaciją, aplenkiant gimdos kaklelį. Taip kiaušintakį ir subrendusį kiaušinėlį pasiekia didesnė spermos koncentracija. Prieš įšvirkštimą sperma apdirbama ir centrifuguojama – atskiriamos negyvos ir mutavusios vyriškosios ląstelės. Tuomet gyvybingi ir judrūs spermatozoidai sumaišomi su nedideliu kiekiu tirpalo ir neskausmingai įleidžiami į gimdos ertmę plonu ir lanksčiu kateteriu. Ši procedūra neskausminga ir paprasta, todėl jai nėra reikalinga chirurginė invazija ar anestezija. Gydymo ciklo metu procedūrą rekomenduojama atlikti 4–6 ciklus.

Apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro) reiškia „už kūno ribų“. Tai procesas, kurio metu kiaušialąstės apvaisinamos spermatozoidais embriologijos laboratorijoje. IVF procesas pradedamas gonodotropino injekcijomis. Šis preparatas skatina kiaušides gaminti daugiau folikulų. Kai folikulai pasiekia brandų dydį, taikomos vaisto HCG injekcijos, kurios lemia kiaušinėlių vystymąsi ir brendimą.

Prieš pat ovuliaciją šie subrendę kiaušinėliai išgaunami per operaciją, naudojant silpną anesteziją. Procedūra atliekama ultragarso būdu, kiaušinėliai paimami per makšties sieną. Paimti kiaušinėliai sudedami į petri lėkštelę, embriologai juos apvaisina mėgintuvėlyje. Spermatozoidai sumaišomi su kiaušinėliais (įprastinis apvaisinimas) arba įleidžiami tiesiogiai (ICSI). Sukurtos zigotos paliekamos vystytis vidutiniškai 3–5 dienas.

Tuomet paprastai vienas arba du embrionai, kurie vystosi geriausiai, švelniai perkeliami į gimdos ertmę kateteriu. Dažnai dėl didesnės vaisingumo tikimybės embrionai auginami ir ilgiau – iki 6 parų. Tuomet jie pasiekia aukštesnę fiziologinio vystymosi stadiją ir tampa blastocistomis. Tai leidžia atrinkti fiziologiškai geresnės kokybės embrionus. Siekiant palengvinti embriono implantaciją, kartais taikoma ir embriono skaidriojo dangalo suploninimo procedūra.

 

Šaldymo technologijos embriologijoje ir akušerijoje

Spermos šaldymas – galimybė užšaldyti vyriškąsias lytines ląsteles ir naudoti vėliau, jei numanomas vyresnis amžius, operacijos, chemoterapinis arba medikamentinis gydymas. Atšildyti spermatozoidai gali būti panaudoti procedūrose IUI, IVF arba ICSI.

Vitrifikacija – kiaušialąsčių, zigotų arba embrionų šaldymas ir laikymas skystojo azoto konteineriuose (–196°C) siekiant panaudoti vėliau. Šaltajame azote sustoja visi biologiniai procesai, o surinktas ląsteles arba jų darinius galima panaudoti vėlesniais apvaisinimo etapais. Taip išvengiama pakartotinės stimuliacijos vaistais arba chirurginės invazijomis ir saugoma moters sveikata.

 

Tradicinio nevaisingumo gydymo rizika ir šalutinis poveikis

Nevaisingumo gydymui tradiciniais metodais būdinga tam tikra rizika ir šalutinis poveikis. Tai priklauso nuo taikomo gydymo metodo. Dažniausias poveikis – galvos skausmas, pilvo pūtimas ir nuotaikos svyravimai, nereguliarus menstruacijų ciklas, krūtų pabrinkimas ir skausmas, dirglumas, odos problemos, svorio padidėjimas, alerginės reakcijos. Retais atvejais šalutinis poveikis gali būti pavojingas gyvybei.

Kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas (KHSS) (OHSS) gali būti bet kokio vaistų, reguliuojančių vaisingumą, vartojimo rizika. Lengvos formos hiperstimuliacija gali sukelti pilvo pūtimą ir skausmus. Stipri forma, jei nepradėta gydyti laiku, gali būti pavojinga gyvybei.

Kitas aspektas – daugybinis nėštumas. Tiek vaisingumo vaistų vartojimas, tiek pagalbinio apvaisinimo metodai padidina tikimybę gimti dviem arba daugiau vaikų. O tai kelia pavojų tiek motinai, tiek būsimam kūdikiui. Taip pat padidėja priešlaikinio gimdymo tikimybė.

Pagalbinis apvaisinimas (IUI) padidina infekcijų ir ektopinio nėštumo (apvaisintos kiaušialąstės prisitvirtinimas kiaušinėlyje) tikimybę.

IVF galima rizika: ektopinis nėštumas, kraujavimas, šlapimo pūslės, žarnų ar kitų aplinkinių organų punkcija, taip pat priešlaikinis gimdymas. Riziką didina ir anestezija, naudojama įdedant kiaušinėlius. Taip pat, jei IVF apvaisinimas naudojamas ICSI būdu (kai spermatozoidai tiesiogiai įleidžiami į kiaušialąstę), gali išaugti tikimybė, kad būsimas berniukas bus nevaisingumas. Naujausi tyrimai taip pat rodo, kad kai kuriais atvejais tradiciniai nevaisingumo gydymo metodai gali padidinti vėžio riziką.

Dauguma žmonių mano, jog apvaisinimas in vitro sėkmingas visais atvejais, tačiau tiesa ta, jog sėkmė lydi ne visais atvejais: kartais prireikia ir keleto ciklų IVF gydymo, norint pasiekti sėkmingą nėštumą.

Nevaisingumo gydymą dažnai lydi išpūstos viltys. Daugelis porų tikisi, jog problemą galima išspręsti pirmu bandymu, tačiau kartais reikia išbandyti skirtingus metodus ar jų derinius. Svarbu atminti, jog pastojimo procesas ir kūdikio išnešiojimas – sudėtingi gamtos procesai, tad turint sveikatos problemų reikia apsišarvuoti kantrybe ir laikytis tinkamo požiūrio.

Jei norite pasitarti dėl nevaisingumo ir gydymo galimybių – kreipkitės į mūsų vaisingumo klinika ir mes įvertinę Jūsų sveikatos būklę pateiksimę galimus gydymo būdus bei pasveikimo prognozę.